Laisvalaikis, Namai

Vynas ir jo istorijos kelias

vynasVynas – tai natūralus alkoholinis gėrimas, kurio gamybai naudojamos fermentuotos vynuogių sultys. Vyno gimtine laikoma dabartinė Gruzijos ir Armėnijos teritorija – manoma, kad čia jis buvo pradėtas gaminti daugiau nei prieš 6,5 tūkst. metų. Nuo pirmųjų atsiradimo dienų, vynas buvo siejamas su dievo dovana, siųsta žmogaus laimei, pramogoms ir kūrybai.

Skaičiuodami vyno amžių, archeologai tvirtina, kad šio gėrimo atsiradimas gali būti siejamas su kur kas senesniais laikais nei tvirtina istoriniai šaltiniai. Graikijos teritorijoje buvo rastos beveik 7 tūkst. metų senumo vynuogių liekanos. Apie vyno gamybą liudija ir išlikę senovės romėnų užrašai, kuriuose kalbama apie vyno fermentaciją. Pirmasis Europos poetas – graikas Homeras vynui suteikė dieviškos kilmės, tvirtindamas, kad šį gėrimą žmonėms dovanojo dievas Dionisas. Graikiškas vynas buvo vertinamas dėl išraiškingo savo skonio ir subtilaus aromato. Dieviškasis graikų gėrimas buvo paplitęs visoje Viduržemio jūros teritorijoje. Manoma, kad graikai vyną gamino jiems priklausančiose kolonijose, kurios atitinka dabartines Sicilijos, Italijos, pietų Prancūzijos ir Ispanijos teritorijas.

Vynininkystės pramonę ypatingai išplėtojo romėnai, pradėję fermentuoti vyną ir jį brandinti specialiose medinėse statinėse. Išskiriant vyną iš kitų gėrimų, ant stalo jis buvo pateikiamas stikliniuose buteliuose, kuriuos amatininkai gamino iš sirų. Romėnai vynininkystę plėtojo visoje savo imperijoje, todėl apie 150 m. po Kristaus vynas tapo žinomas ir Burgundijoje, 250 metais – Luaroje, o netrukus išplito ir kitose teritorijose. Po Romos žlugimo vyno gamybos technologijas plėtojo bažnyčia, šį gėrimą naudojusi mišių metu. Viduramžiais susiformavo nuomonė, tvirtinanti, kad vynas – tai krikščioniškas, civilizuotas ir žmogui naudingas gėrimas, o alus – barbarų išradimas, kurį būtina drausti. Krikščionybės klestėjimo laikais vynuogynai priklausė vienuolynams ir kitoms bažnytinėms institucijoms, o pats gėrimas buvo suvokiamas kaip Dievo dovana.

Ilgą laiką vynas neturėjo rimtų konkurentų visoje Europoje – dėl įvairių ligų protrūkio žmonės bijojo gerti vandenį, o alus sugesdavo labai greitai. Situacija ėmė keistis tik XVII a., kuomet Europą pasiekė Indijos arbata ir Arabijos kava. Siekiant išsaugoti vyno pozicijas, buvo ištobulinta stiklo pramonė, pasiūliusi kur kas tvirtesnį ir smūgiams atsparesnį stiklą bei naujos formos butelius. Netrukus buvo išrastas ir kamštis (bei kamščiatraukis), kuris užtikrino geresnes vyno laikymo sąlygas – vynas išsilaikydavo kur kas ilgiau nei statinėse ir įgijo naujų skonio niuansų. Buvo suprasta, kad vyno skonis skiriasi nuo brandinimo laiko, todėl pirkėjams buvo pasiūlytas skirtingų derlių vynas. Nuo to laiko vyno pramonė augo ir tobulėjo, tačiau pagrindinės XVI–XVII amžiuje susiformavusios vyno gamybos tendencijos išliko iki šių dienų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.