Įsivaizduokite situaciją. Atostogų egzotiškoje šalyje metu užsukate į nedidelę parduotuvėlę. Ieškodami ko nors valgomo, čiumpate pirmą pasitaikiusią skardinę ir imate ją vartyti. Deja, etiketė su neįskaitomais hieroglifais Jums nepadeda atsakyti į klausimą „o kas gi čia“? Taip ir išeinate alkanas bei nesupratęs, ar čia buvo konservai ar koks muilas…Toks pavyzdys negali turėti realaus pagrindo: visose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, produktų ženklinimas yra griežtai kontroliuojamas atitinkamų įsakymų.

Žmogus, analizuodamas jį dominančio produkto etiketę, turi gauti visą informaciją, susijusią su konkrečiu produktu (tai galioja tiek maisto, tiek ir nemaisto prekėms):

• Pavadinimas;
• Sudėtis bei bei sudėtinių dalių kiekis;
• Grynasis produkto kiekis (kalbant apie sufasuotą maisto produktą);
• Galiojimo data: minimalus tinkamumo laikas arba konkreti data (tai galioja tokiems itin greitai gendantiems produktams kaip mėsa, pienas ir panašiai);
• Sąlygos, kuriomis vadovaujantis produktas turi būti laikomas;
• Kilmės šalis;
• Gamintojo, pakuotojo ar pardavėjo pavadinimas bei adresas;
• Jei produkto vartojimo pobūdis gali kelti neaiškumų, privaloma papildomai pridėti ir vartojimo instrukciją.

Neretam gamintojui gali kilti klausimas (logiška, jog tai pastarąjam kainuoja ir papildomų pinigų, ir laiko), kam toks detalumas apskritai reikalingas? Savaime suprantama, jog viskas daroma dėl vartotojo (pirkėjo). Pastarasis turi teisę žinoti, ką perka bei turėti galimybę palyginti panašius produktus. Yra pirkėjų grupė, kurie formuoja savo pirkinių krepšelį ilgai negaišdami: vieni nuolat perka tas pačias prekes, kiti – tik su akcija. Tačiau yra ir tokių, kurie itin kruopščiai studijuoja kiekvienos prekės etiketę: galbūt jie nenori įsigyti lenkiškų mėsos gaminių, uogienės su aibe konservantų, ar batų, pasiūtų vergiškų vaikų darbu garsėjančioje šalyje. Šioje vietoje gamintojas yra įpareigotas pateikti į rinką informatyvią prekę.

Kaip ir visada, taip ir šiuo atveju atsiranda verslininkų, kurie dėl tam tikrų priežasčių aplaidžiai laikosi įstatymų. Atitinkamos instancijos iš pastabesnių bei aktyviai už savo teises kovojančių vartotojių sulaukia įvairių skundų, susijusių su produktų etiketėmis. Dažniausiai sutinkami: informacijos valstybine kalba nebuvimas, neįskaitomu šriftu pateikta informacija bei iškraipytos produkto charakteristikos pateikimas. Tokiu atveju traktuojama, jog produktų ženklinimas buvo atliktas klaidingai bei, įrodžius faktą, už tai atsakingam asmeniui gresia nemalonumai.

Produktų ženklinimas gali būti atliekamas pačioje gamybos įmonėje ar patikėtas konkrečiai šioje srityje dirbančioms įmonėms. Tai atliekama specialiais prekių ženklinimo aparatais. Šis procesas- dar viena pramonės rūšis, sulaukianti nemažai užsakymų: juk ženklinti produktus įpareigotas tiek stambios įmonės, tiek ir vienetine gamyba užsiimantys asmenys.